Grafinis fasilitavimas valgymo sutrikimams gydyti

Grafinis fasilitavimas valgymo sutrikimams gydyti

Grafinis užrašymas padeda pamatyti visą situacijos vaizdą, suprasti jos niuansus ir atspalvius. Taip pat tai yra puiki priemonė padedanti žmonėms išgirsti vieniems kitus. Nors po renginių pozityvių atsiliepimų apie vizualo panaudojimą gausu, tačiau kadangi sritis pakankamai nauja, dar nėra daug mokslinių tyrimų, padedančių įrodyti vizualizacijos poveikį.

Kas mane pažįsta, žino, kad turiu daug keistų hobių: vaikščioti per lietų po parką, stebėti žmonių emocijas oro uosto atvykimų salėje ir pan. Vienas iš mano keistų hobių yra skaityti mokslinius tyrimus ir ieškoti prie ko prisikabinti 🙂 Besižvalgydamas ką čia naujo mokslininkai atrado užtikau vieną labai įdomų – apie grafinio užrašymo poveikį gydant valgymo sutrikimus.

Psichiatras iš Liono (Pranzūcijos) Louis Carrier apsigynė daktaro disertaciją tema „How to adapt psychotherapies to neurocognitive patients profile? The example of graphic facilitation in teenage eating disorder“.

Tiems, kas nesusidūrė su valgymo sutrikimais, manau, gali būti įdomu sužinoti, kad valgymo sutirkimai (labiausiai kalbame apie nervinę anoreksiją ir bulimiją) yra antra mirties priežastis 15 – 25 metų amžiaus jaunuolių grupėje. Su anoreksija sergančia mergina man teko susidurti studijų metais, kuomet atlikau praktiką LSMU psichiatrijos klinikoje. Ji ten užsibuvo neilgai, nes išvyko sveikti į valgymo sutrikimų centrą, bet to vieno susitikimo užteko suprasti, kad liga turi labai daug atkryčių, o sveikimas labai ilgas ir sunkus. Sukumą nulemia tai, kad liga turi labai stiprų socialinį komponentą, beveik visada susijusį su santykiais šeimoje (didžioji dalis atvejų susiję su komplikuotais dukros ir motinos santykiais).

Vienas iš disertacijoje užduotų klausimų buvo „Ar grafinis fasilitavimas gali padėti vystyti pokalbius šeimoje ir pagerinti paciento gyvenimo kokybę?“. Tyrimo metu buvo sudarytos 2 grupės iš 8 pacientų (12 – 16 m. amžiaus). Pirmoji grupė dalyvavo šeimos terapijoje su daktarais ir psichologais, antroji – turėjo ir grafinį fasilitatorių. Neuropsichologiniai testai pacientams buvo atliekami kas 6 menesius.

Rezultatai parodė, kad antroji grupė pranoko pirmąją daugelyje kriterijų, ypatingai „gyvenimo kokybės“, „asketizmo“ (p<0,05), taip pat „perfekcionizmo“ ir „mentalinio lankstumo“ (p<0,1).

Galvodamas kodėl taip galėjo nutikti, leidžiu sau daryti keletą prielaidų. Pirma – grafinis užrašymas yra visiška improvizacijos šventė: piešti reikia greitai, nėra laiko būti tobulu, o tai atpalaiduoja stebinčius. Paprastai klientai po renginių sako, kad jie atsipalaidavo, renginys tapo jaukesniu. Ir tas atsipalaidavimas susijęs ne su nuostabiai gražiu piešiniu, o kaip tik atvirkščiai – kai piešiantysis padaro rašybos klaidą, kai viena ar kita linija gaunasi kreiva, kai spalvindamas išlenda už linijos… nes tada supranti, kad jis žmogus, jam įdomūs pokalbiai vykstantys renginio metu ir jei žmogus, kurį mato visi, leidžia sau klysti, tai mandatą bandyti ir susimauti gauna visi. Jokia staigmena, kad noro būti perfekcionistu iškart būna mažiau.

Antra – dažnai man sako, kad patiko matyti kaip gimsta piešinys čia ir dabar, matyti kaip greitai galima keistis, būti lanksčiu. Galbūt tai pasaktina ir žiūrovą lengviau keisti nusistovėjusį požiūrį? Na ir žinoma, galimybė matyti visą situacijos vaizdą padeda geriau suprasti kitus.

Šis 1,5 metų trukęs tyrimas džiugina ne tik savo rezultatais, bet ir tuo, kad medicinės psichiatrijos pasaulis ir klasikinė psichoterapija pagaliau įsileidžia „minkštuosius“ įrankius padėti pacienatams sveikti. Kaip manote, ar Lietuvos psichiatrija būtų pasiruošusi tokiam bandymui? Kaip manote, ar pacientai norėtų tai išbandyti? Man tai pasirodė nepaprastai įdomu ir būtinai reikės apie tai pasikalbėti su keliais pažįstamais gydytojais.