Interviu su TV3

Interviu su TV3

Kovo mėnesį interviu iš manęs paėmė portalas TV3.lt, dalinuosi šiuo netrumpu pokalbiu ir su jumis 😉

Kaunietis Žilvinas Mažeikis piešia nuo pat mažumės. Jo kurti piešiniai išsiskiria iš kitų savo originalumu – tai savotiškos schemos. Už piešinius surinktus pinigus Žilvinas skiria ne naujiems pirkiniams, o kur kas kilnesnei veiklai – vaikams iš kaimų, norintiems savo akimis pamatyti tikrąjį miesto gyvenimą. 

Žilvinas Mažeikis jau daugelį metų gyvena Vilniuje, tačiau kaip pats sako, jo širdyje visuomet žaliuoja mylimas Kauno žaliakalnis. „Net jei užsienyje praleidžiu daug laiko, visada gera grįžti į Lietuvą. Vilnius nepaprastai žalias, yra viskas ko reikia, bet nėra kamščių. Tobulas miestas gyventi! “, – optimizmo kupinas kalba jis. Būdamas čia, Lietuvoje, jis ne tik užsiima organizacijos „Socialinis sufleris“ veikla, bet taip pat ir plečia vaikų iš kaimų pasaulėžiūrą. Paklausite kaip? Visai paprastai – praleisdamas su jais dieną moderniajame mieste.

 

Žilvinai, jūsų piešimo stilius yra ganėtinai išskirtinis, tai dar vadinama grafiniu užrašymu. Kaip sugalvojote užsiimti tokia veikla?

Piešiu nuo tada, kiek save atsimenu, nors niekada nesitikėjau, kad šis hobis taps mano darbu. Esu baigęs medicinos studijas, visiškai nesusijusį dalyką. Tačiau taip nutiko, kad mano gebėjimas užfiksuoti išsakytas mintis vaizdais pasirodė naudingas kelioms didelėms įmonėms. Natūraliai pasukau ta kryptimi, kuri man yra arčiau širdies.

Žmonėms, kurie nėra susidūrę su grafiniu užrašymu, gali būti sunku suprasti ką aš darau. O esmė yra gana paprasta. Kadangi vaizdinę informaciją mūsų smegenys supranta daug greičiau nei verbalinę, aš gyvai iliustruoju įvairius renginius, konferencijas, mokymus. Taip dalyviai gali lengviau suprasti pranešimų turinį, jiems lieka vizuali atmintinė.

Čia svarbu pabrėžti tai, kad mano darbe svarbiausias ne piešinių grožis, o gebėjimas greitai sisteminti informaciją. Darbas panašus į sinchroninio vertėjo, tik aš verčiu į piešinių kalbą.

 

Kaip manote, kuo jūsų kurti piešiniai išsiskiria iš kitų darbų?

Tuo, kad mano piešiniai yra labiau panašesni į schemas, minčių žemėlapius. Jų esminis siekis nėra vien kurti estetinį grožį, daug svarbiau – sugaudyti pagrindines išsakytas mintis, užfiksuoti patį procesą.

 

Ne paslaptis, kad jūsų piešiniai turi ir kitą prasmę. Už surinktus pinigus padedate vaikams iš kaimų pamatyti miestą. Kas paskatino jus savo talentą išnaudoti tokiai kilniai misijai?

Šią vasarą man draugė papasakojo šokiruojančią statistiką – Lietuvoje yra daugybė vaikų, kurie niekada nėra matę sostinės. Ir ką tokiu atveju mes galime kalbėti apie gerus jų mokymosi rezultatus, inovacijas ar šalies progresyvumą?

Juk tam, kad žuvis suprastų, kas yra vanduo, pirma turi iš jo iššokti ir patirti orą. Man atrodo, kad kelionės yra gyvenimą keičianti patirtis, nes jos padeda geriau suprasti savo paties aplinką, pradėti ją kvestionuoti, gauti įkvėpimo pokyčiams. Taigi, draugų rate aš pasižadėjau, kad vienas mano grafinio užrašymo renginys Lietuvoje padės vienam pradinukui pamatyti sostinę.

Šiuo metu sostinę aplankė jau 25 vaikai, daugiausiai iš rytų Lietuvos. Surinktus pinigus skiriu pradinukų pietums, pramogoms: bilietams į kiną, muziejus.

 

Taigi, vaikas iš kaimo atvažiuoja į miestą… Kaip atrodo jo diena su jumis mieste? Padedamas kelių bičiulių, pasitinku vaikus Nacionalinėje bibliotekoje, ten mes susipažįstame, kartu piešiame savo svajones, vėliau einame apžiūrėti Gedimino prospekte esančių pastatų, aplankome Žaislų muziejų. Pirmą kartą organizuodamas vaikų išvyką nerimavau, kad gali būti nuobodu, todėl dar žiūrėjome edukacinį filmą, turėjome kitų veiklų.

Paskui supratau, kad svarbu ne tai, ką veikiame, o kokį santykį kuriame: vaikams patinka tiesiog bendrauti, jie labai smalsūs, todėl paprastas pasivaikščiojimas Pilies gatve gali tapti nuotykių pilna kelione, o kekso valgymas ant Gedimino pilies kalno įsimintiniausia metų akimirka. Grupėje būna nuo 4 iki 8 vaikų, nes norisi jiems skirti asmeninio dėmesio, bent po valandą kiekvienam.

Pastebėjau, kad mėgstamiausia vaikų veikla – eiti pasivaikščioti po miestą, nes daugumą pastatų jie yra matę per televizorių, todėl jie jiems labai įdomūs, pažįstami. Jie užberia daugybe klausimų, todėl kartais tenka pasukti galvą kaip į juos atsakyti!

 

Kas pasikeičia tokių vaikų gyvenimuose, apsilankius mieste?

Vaikai nuolatos mane nustebina savo neribota fantazija, drąsa ir kūrybiškumu. Pamenu, vienas pradinukas pasakojo apie tai, kaip jis kuria filmukus Youtube, domisi bitkoinų kasimu ir internetu mokosi ispanų kalbos.

Emocijos po susitikimų išlieka gyvos ilgam tiek man, tiek vaikams. Esu gavęs padėkos laišką iš mokytojos, nes vienas labai nedrąsus pradinukas po kelionės į Vilnių nupiešė tai, ką matė ir paprašė leisti piešinį pristatyti klasės draugams. Draugai susidomėję klausėsi, o iš pradžių buvęs nedrąsus vaikas neužsikirsdamas pasakojo savo nuotykius. Visi vaikai turi talentų, svarbu juos padrąsinti.

Man nesinorėtų, kad būtų sureikšmintas mano asmuo, nes ne tai svarbu. Daug svarbiau kokie žmonės yra aplinkui, kad vaikas sustiprintų santykius su savo bendraamžiais, atlydėjusiais socialiniais darbuotojais. Būtent su jais vaikai vėliau gali aptarti savo įspūdžius, dažnu atveju ši išvyka tampa viena iš priemonių socialiniam darbuotojui apdovanoti vaikus už gerą elgesį.

 

Iš tiesų, net viena kelionė, aplankant miestą, gali pakeisti vaiko pasaulėžiūrą kardinaliai. O ką tokia veikla suteikia jums pačiam?
Norisi gyventi tvarioje visuomenėje, kur nėra poliarizacijos ir socialinės atskirties, nes tik taip galėsime jaustis ramūs, saugūs ir laimingi. Dalintis tuo ką turime, padėti vienas kitam yra labai svarbu. Tenka pamatyti visko, tačiau nesinorėtų sakyti, jog yra dvi Lietuvos pusės. Tiesiog visur yra žmonių, kuriems praverstų mūsų pagalba. Beje altruistai yra ir dideli egoistai, nes geri darbai linkę sugrįžti bumerangu. Pastebiu, kad aplink mane telkiasi žmonės, kuriuos vienija panašios vertybės. O dirbti su socialiai atsakingais klientais, kuriems rūpi ne tik jų prekės ženklas, bet ir aplinkiniai, yra daug daug kartų maloniau.

 

Esate ir organizacijos ,,Socialinis sufleris“ programos vadovas. Galbūt galėtumėte daugiau papasakoti apie ją, kas tai?

Kai organizavau pirmą išvyką vaikams atrodė, kad bus labai daug darbo ir labai sunku, tačiau greitai atsirado bendraminčių: vieni pasiūlė vaikams įdomų filmą, kiti rekomendavo kur skaniai ir nebrangiai galima pavalgyti, dar kiti pasisiūlė nupirkti pieštukų. Neįtikėtina kiek daug galime padaryti išspręsti, jei gyvename susitelkusioje bendruomenėje.

Socialinio suflerio“ programos mintis yra tokia pati – kai pažįsti savo laiptinės kaimynus ar kolegas iš gretimo biuro, gyvenimas iškart tampa saugesnis ir ramesnis. Todėl siekiame padėti bendruomenėms susitelkti, jų nariams geriau pažinti vieniems kitus. Organizuodami įvairias bendruomenės sutelktumo užduotis įmonėms renkame pinigus jaunimo lyderių mokymams, kurie vėliau įgyvendina įvairias gražias iniciatyvas savo bendruomenėse: vien per šiuos metus į mūsų veiklą įsitraukė daugiau nei 1000 savanorių ir buvo sutvarkytos kelių ežerų pakrantės, pastatyta suolelių, keleivių patogumui pakeisti autobusų grafikai, vaikų darželių auklėtiniai mokėsi rūšiuoti šiukšles… ir visa tai jaunimo iniciatyvumo dėka! Šios ženkliai gyvenimą pagerinusios iniciatyvos nekainavo nei cento.

 

Ką patartumėte žmogui, kuris nori prisidėti prie geresnio mūsų visuomenės gyvenimo?

Tiesiog imti ir daryti. Belieka apsidairyti ir pradėti pokyčius dabar, o norint, kad jie būtų sistemingi ir naudingi kitiems, rekomenduočiau prisidėti prie nevyriausybinių organizacijų veiklos. Taip bus galima lengviau pamatyti savo darbo rezultatus, gauti bendraminčių palaikymą.

Visą straipsnį galite rasti https://www.tv3.lt/naujiena/948488/sujaudins-kiekviena-kaunietis-piesia-renginiuose-kad-vaikams-is-kaimu-parodytu-miesta